1942 metais kovo 7 d. Čikagoje gaisro metu žuvo Lucy Parsons, garsi dirbančiųjų pasipriešinimo organizatorė ir kalbėtoja.
Gimusi 1853 Teksase ir būdama juodaodė Amerikos indigenų, juodųjų ir meksikiečių palikuonė, ji turėjo bėgti iš gimtinės, kai ištekėjo už baltaodžio konfederatų kareivio Alberto Parsonso – skirtingų rasių žmonių vedybos toje valstijoje buvo netoleruojamos. Čikagoje abu jie tapo anarchistais ir dirbančiųjų pasipriešinimo organizatoriais, tačiau taip pat rūpinosi politiniais kaliniais, spalvotųjų žmonių teisėmis, benamiais ir moterimis. Lucy vyras tapo vienu iš garsiųjų Heimarketo kankinių.
Lucy tai neišgąsdino: ji dalyvavo kuriantis Pasaulio Pramonės Darbininkų profsąjungai ir leido jų laikraštį Čikagoje. 1915 m. ji organizavo Čikagos Alkanųjų demonstracijas, skyrė daug dėmesio nedarbui ir skurdui. Ji kalbėjo apie galimybę streikuoti kitaip: „ne palikti darbovietę ir eiti badauti namie, bet likti darbe ir perimti gamybos nuosavybę į savo rankas“. Jos vizijos leido atsirasti sėdimiesiems streikams ir fabrikų perėmimui į darbininkų rankas. Ji niekad nepamiršo ir neteisingai įkalintų afroamerikiečių.
Lucy Parsons nesutarė su Emma Goldman – Lucy siejo moterų išnaudojimą su kapitalizmu ir feminizmą grindė dirbančiųjų klasių vertybėmis. Emmos feminizmas buvo abstraktesnis, jis žvelgė toliau, į visą istoriją, o ne tik į kapitalizmą. Kai kurie anarchistai kvestionavo Lucy pažiūras, tuo tarpu pati Lucy kritikavo Emmą, kuriai buvo svarbios ir vidurinosios klasės auditorijos.
Čikagos policija Lucy laikė pavojingesne „nei tūkstantis riaušininkų“
