Sekmadienį eisim į artimiausias rinkimų apylinkes ir į urnas mesim sprendimu paženklintus biuletenius. Ne Seimo ar Prezidento, bet būtent savivaldos rinkimai yra svarbiausia demokratijos šventė. Galimybė rinkti savo vietos tarybą ir merą yra neatsiejama nuo pasitikėjimo visuomene ir valstybe.
Kiekvienas rajonas ir miestas turi savų diskusijų apie įvairias politines problemas, o kandidatai į tarybos narius mezga pokalbius su savo kaimynais ir bando įtikinti skirti balsą jiems. Savivaldos rinkimai yra visuomeniškumo praktikos esminė stotelė, nes nemažai žmonių, kurie politikoje nėra dalyvavę, pasiryžta kandidatuoti į tarybą ir deda pastangas pažinti vietos gyventojų problemas bei siūlyti savo politinius sprendimus. Savivalda – tai demokratinės visuomenės ląstelių audinys. Atsakyti į klausimą, ar audinys sveikas ir nepažeistas, įmanoma žvilgtelėjus į ląsteles.
Savivaldos rinkimai nepelnytai nureikšminti, nors pasitikėjimas savivalda lydi pasitikėjimą nacionaline politika. Didžiausias pasitikėjimo balastas vis dėlto yra Seimo partijos. Šios dažnai nėra suinteresuotos nei savivaldos realių galių plėtra, nei vietos gyventojų dalyvavimu priimant spendimus. Jeigu mes atidžiau pasižiūrėtume Seimo rinkimų partijų programas, savivaldą reformuojančių esminių punktų beveik nerastume. Pagrindinės partijos savivaldybes mato kaip savo nuosavybę, kurioje bandoma įtvirtinti savo įtaką.
