Pasirodžiusį sprendimą statyti Vilniaus mieste paminklą diktatoriui Antanui Smetonai vertinu pirmiausiai kaip prieštaringą aktą. Sunku logiškai ir racionaliai sutalpinti į vieną vietą du vienas kitam priešingus faktus: mūsų demokratiją ir siekį kurti laisvą ir kritišką žmogų su diktatoriškos Antanos Smetonos asmenybės garbinimu.
Diskusija dėl paminklo kaip ir kiti panašūs ginčai, kurie buvo apie Antano Smetonos asmenybę, neišvengia senų, iki skausmo nutrintų klišių. Jeigu būtų organizuojami klišių klišės rinkimai, tai juo neabejotinai būtų klišė Aksominė diktatūra. Liūdna, kad tokias istoriografines klišes be jokios kritikos atkartoja ir dalis istorikų, vedini skirtingų motyvų. Liūdna dar labiau, jog istorikai taip ir neskyrė diskusijose pakankamai dėmesio Smetonos diktatūros režimo aukoms analizuoti ir jų gyvenimams iškelti.
Diskusijoje labiausiai pasigendu kalbėjimo apie Antano Smetonos diktatūrinio režimo aukas. Jeigu savaime yra suprantama, jog Sovietų Sąjungos totalitarinio režimo ar fašistinės Vokietijos holokausto analizės neįmanomos be pokalbio su režimo aukomis, tai svarstant apie Antano Smetonos diktatūrinį režimą, sąmoningai ar nesąmoningai yra vengiama nutylėtas aukas kviesti į diskusiją ir remiantis jų liudijimais daryti moralinius bei politinius sprendimus. Kadangi šiuo požiūriu tekstų nelabai matyti, todėl tenka šį uždavinį bandyti atlikti pačiam ir įtraukti į diskusiją naują kampą, kurio reikėjo seniausiai – prabilti aukų vardu. Taip pat siekiu parodyti, jog diktatūra nebuvo aksominė, o kaip ir kiekviena diktatūra buvo realizuojama laužant ir naikinant piliečių gyvenimus.
