Vilnių užliejus alsiems vasaros karščiams, vienintele priebėga, gelbėtoju nuo kaitros ir nuo dulkių lieka medžiai ir jų pavėsis – tai, ką jau tarsi banalu vadinti žaliaisiais miesto plaučiais. Deja, miestas, ilgai istorijoje ir savųjų piliečių sąmonėje figūravęs kaip žalias miestas, praranda savo veidą. Susidaro įspūdis, kad žaluma, medžiai ir žalieji miesto plotai nusilenkia valdingos dabarties dvasiai ir nebeturi jėgų priešintis jau ne vienus metus vykstančiai želdynų naikinimo kampanijai, tam protą ir vaizduotę atimančiam vajui, apimančiam mūsų miestų valdžios kabinetus ir koridorius.
Darosi liūdna, kai gyvybinius mūsų miestams sprendimus priima žmonės, neturintys nei ateities miesto vizijos, nei elementarios vaizduotės. Žmonės, tarsi nepaliekantys savo kabinetų, namo keliaujantys juos nuo aplinkos ir nuo viešumos izoliuojančiais automobiliais. Neoliberaliame politiniame režime jie tarsi įkūnija homo oeconomicus vaidmenį, kurį savo tekstuose aptarė prancūzų rašytojas ir filosofas George’as Bataille’us, teigęs, kad ekonominė žmogaus logika, jo savanaudiški, individualūs interesai kuria prarają tarp jo ir savaime turtingos, dosniai savo turtais su mumis visais besidalijančios gamtos. Ta praraja, kaip dabar pastebime, skiria ne tik žmogų nuo gamtos, bet ir sąmoningą miesto gyventojų dalį nuo sparčiai nuo mūsų besitraukiančią ateitį lemiančios valdžios bei tų, kurie dėl šventos ramybės ir tvarkos tos valdžios sprendimus palaiko.
